Fotografija – tarsi asmeninė religija arba kaip gyvenime nėra atsitiktinumų

Publikavimo data: 2014-02-07 @ 16:26
Kategorijos: Interviu, Naujienos

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, įsikūręs jo ofisas. Randu jį patogiai įsitaisiusį prie baro, nosį įbedusį į laptopo ekraną, visiškai atsiribojusį nuo aplink zujančių žmonių. Vytautas Dranginis nemėgsta klijuoti etikečių nei sau, nei kitiems, tačiau ir Londone, ir Vilniuje jo vardas jau gerai žinomas – jis aistringas fotografas, trokštantis keisti pasaulį per grožį.  

Pasirinkimų odisėja

Jaunas, talento nestokojantis vaikinas apie savo gyvenimo pakalnes ir nuokalnes pasakoja atvirai. Būdamas mokinys suprato norintis profesionaliai šokti. Pirmieji rūpesčiai prasidėjo dar net neiškėlus kojos iš namų: tėvai smarkiai prieštaravo, norėjo vienturtį sūnelį išleisti į žemiškesnius mokslus, įsiūlyti saugesnį pasirinkimą, bet veltui. Aštuoniolikmetis Vytautas užsispyrė mokytis šokti ir išvažiavo į Klaipėdą. Kaip pats prisipažįsta, visai netrukus susivokė, kad „kažkas lyg ir ne taip“, kad galėtų būti geresniu profesionalu, tik galbūt kitoje srityje. „Kokius sprendimus gali padaryti aštuoniolimetis?“ – retoriškai klausia Vytautas. „Tokių metų reikia keliauti, ragauti, mylėtis, svajoti…“ Po pusmečio mokslus metė, išvažiavo į Vilnių.

Čia įstojo studijuoti pramoginio meno. Pats sako, kad mokslais mėgavosi, tačiau antrąjį kvėpavimą įgaudavo tik paėmęs į rankas fotoaparatą. Vytautas pasakoja, kad troškimas į pasaulį pasižiūrėti pro kameros objektyvą jį lydi nuo pat vaikystės, o mėgėjišką fotografiją jis puoselėjęs visą gyvenimą.

„Kai buvau mažas, neturėjau nei kompiuterio, nei televizoriaus, nei dviračio… Turėjau mylinčią šeimą, buvau šiltai aprengtas ir pavalgęs, bet neturėjau daug žaislų, todėl dažnai nuobodžiaudavau. Taip jau buvo, kad kartais tiesiog neturėdavau, ką veikti. Tada labiausiai mėgau išsitraukti iš spintos tėvų foto albumus ir žiūrėti senas vestuvių ar savo paties nuotraukas. Tiesą sakant, ir dabar visuomet su savimi vežiojuosi pačią pirmąją savo nuotrauką. Gal tai ir buvo mano aistros fotografijai pradžia“, – atvirauja vaikinas.

Šiandien jauno fotografo biografijoje jau ne vienas pavykęs projektas, ne vienas garsus veidas nuotraukų kolekcijose ir įkvepianti paletė įvairaus stiliaus fotografijų. Per neilgą laiką Vytautas sugebėjo pasiekti tiek, kiek kitiems užtrunka metų metus, tačiau jis neriečia nosies ir net nelabai mėgsta kalbėti apie savo pasiekimus: vaikino planuose kur kas didesnės svajonės, kuriomis dar nesidalina, bet žada greitu metu nustebinti.

Sparnuotosios svajonės

Paklaustas, ko jį išmokė emigracija, Vytautas ilgai nedvejoja: „Manau, kad tai neteisingas žodis. Nėra emigrantų ar imigrantų, žmonės tiesiog migruoja. Tai natūralu. Mano išvažiavimas ar sugrįžimas į Lietuvą nėra emigravimas: aš tiesiog toliau judu savo keliu.“

Anot  fotografo, gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Jis tiki karma ir neabejoja, kad fotografija – tai jo galimybė dovanoti aplinkiniams kažką gražaus. „Fotografija nuolat mus veikia. Net ir kelionių agentūrų reklamos, kuriose šviečia saulė ir vilioja paplūdimys, verčia svajoti, norėti, keliauti“, – tikina vaikinas. Pasiteirauju, ar jo neerzina tai, kad visuomet lieka už kadro, juk kartais norėtųsi bent nuotraukose sutikti save tokį, koks jau niekuomet nebūsi. Vytautas numoja ranka: „Kartais tai, jog lieki už kadro, būna kur kas įdomiau: tu ten buvai ir padarei tą nuotrauką. Man tai svarbu.“

 

Smalsauju, kokie jo įpročiai labiausiai erzina, dėl ko dažniausiai sau prieštarauja, bet jis tik gūžteli pečiais: „O kam to reikia? Aš stengiuosi galvoti pozityviai, nemanau, kad priekaištavimas sau ką nors pakeistų.“ Ir kai jau imu galvoti, kad turiu reikalų su tikru filosofu-budistu, Vytautas atsidūsta: „Dirbti kūrybinį darbą  sunku. Tai reikalauja žiauriai daug energijos, o juk nuolat turi bendrauti su žmonėmis. Nors fotografijoje mane labiausiai ir žavi bendravimas, kartais tenka labai pasistengti, kad žmogus atsipalaiduotų prieš objektyvą, pamirštų savo kompleksus. Juk man tenka ta rolė atskleisti žmogų iš gražiausios jo pusės, net ir tada, kai prieš objektyvą jis jaučiasi labai nepatogiai“.

Daugiausiai darbo, pasakoja Vytautas, būna su merginomis, nes jos visuomet nuotraukose sau atrodo „negražiai“. „Bet jeigu už kelių dienų pamatau, kad ta nuotrauka tapo Facebooko profiliu, vadinasi, darbas atliktas“, – juokauja fotografas.

Savo idealu jis įvardina tėtį ir puse lūpų prasitaria, kad svajoja apie būsimą šeimą. „Labiausiai gyvenime bijau likti vienas“, – atvirauja Vytautas. „Fotografija labai dažnai pakenkia santykiams. Merginos tiesiog numoja ranka – ai, jis fotografas – tarsi manimi nebūtų galima pasitikėti. Tai netiesa.“

Kalbėdama su Vytautu, jaučiu jo nuoširdų susimąstymą, atsakant į kiekvieną klausimą, troškimą išlikti tikru ne prieš mane, bet prieš savo paties įsitikinimus. Kartais labai sudėtinga atvesti pašnekovą į tokią užuovėją, kurioje jis besąlygiškai tavimi pasitiki – nesveria žodžių, negudrauja, neprikanda liežuvio. Viduje jau džiūgaunu, kad galėsiu į sakinius sudėti tokią gyvą ir pozityvią istoriją apie besipildančią jauno žmogaus svajonę. Tada mane pasiekia jo laiškas su keletu minčių, ir nusprendžiu, kad tik jis pats geriausiai gali atpasakoti savo kelią į sėkmę.

Jeigu šiemet pasitikote naujuosius su slaptais vyliais, laikykitės jų įsikibę – jie mus pasiveja, kai tam ateina laikas.

 „Šiandien galiu pasakyti, kad niekada nesimokiau fotografijos, nėjau į kursus, neskaičiau literatūros. Visko, kuo kasdien naudojuosi, mane išmokė gyvenimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl fotografija man nėra darbas, nėra hobis, nėra kažkokia įvardijama veikla. Kartais tai daugiau nei turi, kartais – mažiau, ko nė neturi. Tai tarsi asmeninė religija.“

Iš pirmų lūpų: Vytautas apie likimą, bilietų kontrolę ir savo asmeninę religiją

Po vidurinės baigimo Alytuje, prieš tėvų valią įstojau į Klaipėdos universitetą – choreografiją. Po pusmečio, nebaigęs pirmos sesijos, mečiau mokslus ir išvažiavau į Vilnių. Sostinėj metus dirbau – šokau valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje „Lietuva“. Atėjus pirmam rugsėjui, įstojau į Vilniaus kolegiją, į tuo metu visiškai naują specialybę – pramoginį scenos meną. Jei paprasčiau, mokiausi būti miuziklų atlikėju. Sėkmingai baigiau mokydamasis dieną ir dirbdamas bare naktimis.

Tuos penkerius metus fotografija buvo šalia. Visada fotografavau viską, kas vyksta aplink: paskaitos, užkulisiai, vakarėliai, gatvė pakeliui į paskaitas, pietūs kolegijos valgykloje…viską. Iš pradžių skolintais fotoaparatais. Pirmąjį geresnį fotoaparatą įsigijau jau įstojęs į kolegiją, tada pajutau didesnę laisvę fotografijoje, bet tai vis dar tebuvo hobis, nors ir labai stiprus.

Po mokslų fotografija buvo apleista, nes tiek pinigus, tiek laiką investavau į tuometinius santykius,ateities (šeimos) kūrimą. Šiam planui sugriuvus, atsidūriau Londone – mieste, į kurį anksčiau prisiekinėjau niekada nevažiuosiantis. Niekada nesakyk niekada… (šypt) Tačiau niekas nevyksta veltui.

_MG_9743

Skolinausi iš pusbrolio fotoaparatą ir fotografavau jo dukrytę, kurią prižiūrėdavau dienomis. Jei nereikėdavo „dirbti aukle“, iškart važiuodavau į Londono centrą ir pakraščius tiesiog pasivaikštinėti, susipažinti su miestu, jo kultūra ir, žinoma, fotografuoti. Tai buvo tarsi reabilitacija po skyrybų. Dirbant statybose naktimis ir fotografuojant dienomis – nepažįstamus praeivius, prekeivius, vairuotojus, benamius ir kito plauko žmones – mano gatvės fotografija įgavo pagreitį, o gal tiesiog tapo nepakeičiama kasdienybe. Per metus, važinėdamas „zuikiu“ arba pirkdamas vaikiškus bilietus Londono transporte, sutaupiau ant pirmojo profesionalaus fotoaparato , keleto objektyvų, blykstės ir kitos būtinos technikos. Naktinį darbą pakeičiau į dieninį, bet vis dar statybose, ir pradėjau fotografuoti mūsų draugų išėjimus pasilinksminti. Taip pradėjau fotografuoti vakarėlius – iš pradžių kaip dalyvis, nes vis dar dirbau meistru, o fotoaparatas tiesiog visada buvo šalia. Tuo metu fotografijos stilius buvo absoliučiai gatvės ir dokumentika; ir vis dar neplanavau būti fotografu, nors norėjau, gal tik nedrįsau patikėti. Bet svajojau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Draugai pradėjo įkalbinėti fotografuoti už pinigus, o aš vis nedrįsau. O gal tiesiog nemokėjau paimti pinigų, nes fotografija man visų pirma yra bendravimas, o tik po to darbas. Galiausiai, pavargęs nuo 5 valandų per parą praleidžiamų kelionėje į darbą ir iš jo, po 10 valandų darbo, po mažiausiai 3 valandų fotografavimo ir niekingų 4 valandų miego (nes dar 2 valandas per dieną užtrukdavo valgymo, vonios ir kiti reikalai), likus mėnesiui iki Naujųjų metų, mečiau darbą, kišenėje turėdamas 200 svarų ir nežinodamas, ką veiksiu, kai jie baigsis. Galiausiai pinigų neturėjau net švęsti Naujus metus. Pasiskolinau 100 svarų, iš kurių 40 išleidau buteliui tekilos. Žinoma, galvojau esąs absoliutus idiotas. Neturėjau namų, miegojau pas draugus arba draugų draugus, kartais kažką suvalgydavau… Beveik pusės skolintų pinigų išleidimas ant butelio alkoholio neatrodo labai protinga, tiesa? Taip. Bet negalėjau įsileisti negatyvo, pesimizmo. Juk turėjau kamerą ir senutėlį „Apple“ kompiuterį. „Tai viskas, ko man reikia“, – pagalvojau žiūrėdamas į tekilos butelį (beje, tuo metu man tai buvo prabangiausia, ką buvau matęs ir ragavęs), išgėriau „šotuką“ ir pasakiau, kad viskas bus gerai – kažkaip, bet gerai.      

Šventėme Naujuosius išnuomotoje studijoje Londono centre, rytinėje pusėje, garsėjančioje puikia kultūrine dirva įvairaus plauko menininkams, benamiams bei dykaduoniams. Per tą vakarėlį ir po jo, tvarkant padarinius, pajutau kažkokią energiją toje vietoje, o gal tai buvo desperatiškas svajojimas turėti tokią vietą ir įkurti fotostudiją. Sekančią dieną atėjau atgal į studiją grąžinti raktų šeimininkui ir laužyta anglų kalba (taip, pirmus du metus praleidau su lietuviais, dirbau, gyvenau ir leidau laisvalaikį, o prieš išvažiuodamas temokėjau keletą angliškų frazių ir su kalba pasistūmėjau tik vos vos) pasiūliau toje studijoje įkurti fotostudiją. Pasakiau, kad galiu dirbti vadybininku ir už tai neimti nė svaro, jei tik galėsiu apsistoti palėpėje ir ten miegoti. Tuo metu dar neturėjau kur gyventi, daiktai buvo pas pusbrolį, bet negalėjau jam mokėti už nuomą ir dėl gėdos jausmo negrįždavau namo… Sekančią dieną šeimininkas man atidavė raktus ir pasakė: „kažkodėl tavim tikiu, nors prieš tai buvau apgautas dviejų fotografų“. Taip pradėjau vadovauti fotostudijai Londono centre ir nelegaliai gyventi komercinėse patalpose. Beje, apie vadybą – apie tai nenutuokiau ničnieko (šypt). Kartu pradėjau fotografuoti studijoje. Tai buvo visiškai nauja: mokiausi ant savęs, sukiodavau lempas ir su laikmačiu fotografuodavau save patį. Kartais koks draugas sutikdavo pabūti mano auka…

Žingsnis po žingsnio tobulėjo tiek anglų kalba, tiek vadybinės žinios, tiek pati fotografija. Nuomojau studiją kitiems fotografams, padėdavau jiems, mokiausi iš jų, o kartais jau ir aš jiems patardavau, ką daryti. Nors vis dar nemokėjau paimti pinigų, kažkaip pradėjau juos gauti. Na, maistui užtekdavo. Kartais. Gyvenau centre, tad nereikėjo viešojo transporto, visur galėjau nueiti arba nuvažiuoti dviračiu. Baudoms už važiavimą be bilieto ir panašiai jau buvau išleidęs milžiniškas (tuo metu man net 100 svarų buvo labai daug) sumas pinigų. Negalėjau liūdinti tėvų, todėl jie visąlaik manė, kad man viskas gerai. Tai savotiškai stiprino nepasiduoti, nenuvilti. Draugai man buvo tiek padėję, kad negalėjau nuvilti ir jų. Fotografija buvo viskas, ką turėjau savo sukurto. Po vieno kito geresnio kliento supratau, kad jau galiu žengti toliau. Pardaviau visus turimus objektyvus, bet to nepakako naujam, profesionalesniam fotoaparatui – teko pasiskolinti trečdalį sumos iš jau esamų klientų ir vėliau jiems atidirbti. Jie pasitikėjo manim, nes buvo draugai. Tai viena iš geriausių patirčių – dirbti su artimais draugais ir nesusipykti dėl pinigų ar kitų interesų. Tada turėjau vieną profesionalesnių kamerų ir vieną objektyvą. Visąlaik kažko trūko, tad tekdavo suktis iš padėties ir padaryti gerai su tuo, ką turi. Susidraugavau su gretimai esančia studija, kuri nuomavo fototechniką. Jie (dėl man vis dar nesuvokiamų priežasčių) manimi pasitikėjo iš pirmo karto, gaudavau techniką be sąskaitų, be parašų ir dar su mažiausiai 50 proc. nuolaida. Taip galėjau gauti geriausią tiek foto, tiek apšvietimo techniką už skatikus. Taip mokiausi toliau, tik jau su daug geresne technika. Atsirasdavo vis geresni klientai – reti, bet geri. Galiausiai verslo partneriui nusprendus išvykti iš JK, nusprendžiau, kad man reikia įkvėpti gryno oro. Metus gyvenant nelegaliai palėpėj be normalios virtuvės ir nė vieno lango visoj studijoj…gal stogas ir „nenuvažiavo“, tačiau gyvenimo tikrai negerino. Apsigyvenau pas draugus, dirbdavau namie, važiuodavau fotografuoti pas klientus. Niekada nesustojau. Visąlaik stengiausi šypsotis ir galvoti pozityviai.

Artėjant vasarai, draugai iš Lietuvos paprašė grįžti fotografuoti vestuvių. Nors aš paprastai to nedarau, bet… ko nepadarysi dėl draugų. Taip laikinai grįžau į Lietuvą – dviems vasaros mėnesiams. Visai netikėtai, bet slaptai viliantis, Lietuvoje pasirodžiau kaip žmogus, iš tiesų galintis profesionaliai atlikti jam skirtą darbą – šiuo atveju fotografuoti. Jau pirmomis dienomis vienas žmogus patapo daugiau nei draugu – tarsi vedliu, o gal tik pakeleiviu, bet labai svarbiu. Pasitikėjo, patarė, prašė, davė, atvėrė duris. Šiandien jis kaip brolis. Taigi, užsilikus ilgiau nei planavau, sausio pradžioje paminėjau pusę metų Lietuvoje ir man čia patinka. Pradėjau daugiau keliauti, susipažinti su įdomesniais žmonėmis, naujomis šalimis, fotografuoti gyvai nematytas vietas, patekti į situacijas, kur trūksta foto žinių, jas išspręsti ir vėl judėti pirmyn… Į Londoną noriu sugrįžti tik padirbėti arba pasimatyti su artimais tapusiais žmonėmis.

 

Žinoma, buvo „pagooglinimų“ ar pasiskaitymų, bet šiandien galiu pasakyti, kad niekada nesimokiau fotografijos, nėjau į kursus, neskaičiau literatūros. Visko, kuo kasdien naudojuosi, mane išmokė gyvenimas. Tai viena iš priežasčių, kodėl fotografija man nėra darbas, nėra hobis, nėra kažkokia įvardijama veikla. Kartais tai daugiau nei turi, kartais – mažiau, ko nė neturi. Tai tarsi asmeninė religija.

 

Moralas

Ar žinote, kaip atpažinti laimingą žmogų? Paklauskite apie jo svajones. Ne veltui sakoma, kad kažką darote ne taip, jeigu jūsų svajonės jūsų negąsdina: tik tie, kurie išdrįsta rizikuoti savo dabartimi dėl šviesesnės ateities, gali sakyti, kad išties gyvena. Šiame tekste nėra moralo, bet tikiuosi, kad jame yra pakankamai jėgos įtikinti bet kurį svajotoją suteikti sau progą pabandyti.

Vytauto darbai: www.dranginis.co.uk

 

Žodžiai: Justė Šemetaitė

Foto: Vytautas Dranginis

 

Griežtai draudžiama „INFO Ekspresas“ paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti „INFO Ekspresas“ kaip šaltinį.

Komentaras “Fotografija – tarsi asmeninė religija arba kaip gyvenime nėra atsitiktinumų

  1. B. sako:

    Niekada gyvai nemačiau Vytauto, bet jo nuotrauka dažnai būna mano telefono ekrano užsklanda(ta, pačiame viršuje, tokia mmmm :) ) .
    Šis žmogus spinduliuoja optimizmu ir gėriu, kuris mane įkvepia ir sukelia labai teigiamus jausmus.
    Tavo gerbėja! B.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


Facebook komentarai

Interviu

Kaip „Facebook“ grupė tapo vieningų merginų bendruomene?

2017-06-20 @ 15:48

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau

Išmokos, kurios dingo 2009-2010: kaip aš jas atgavau ir ką galiu patarti kitiems?

2017-06-10 @ 10:59

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau

Škotijos lietuviai nenori pamiršti gimtosios kalbos

2017-05-04 @ 13:50

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau

Fotografė Eva White: „fotografija nėra tik mygtuko paspaudimas“

2017-04-05 @ 14:46

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau
Balis, Indonezija

Kai kelionės virsta gyvenimo būdu

2017-03-08 @ 13:59

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau

Saldžios alternatyvos pagal Ugnę Būbnaitytę

2017-02-08 @ 11:31

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau

Papuošalų kūrėjos kelionė nuo hobio iki verslo

2017-01-11 @ 13:44

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau
Elada (foto iš asmeninės svetainės)

Pozityvaus gyvenimo link su Elurija

2016-12-07 @ 14:28

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau
CEO Daumantas Dvilinskas

TransferGo bendraįkūrėjas Daumantas Dvilinskas: stabili karjera didelėje organizacijoje gali būti rizikingas kelias

2016-11-02 @ 14:31

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau

Benjamina: „Aštuntadienį panaudočiau visoms savo svajonėms įgyvendinti“

2016-10-05 @ 14:08

Su Vytautu susitinkame jaukioje Vilniaus kavinėje, kur po darbo pamažu ima gužėti vaikišką džiaugsmą kostiumais ir kostiumėliais pridengę vilniečiai ir kur, kaip pats Vytautas juokauja, […]

» Daugiau
Konkursas
Apklausa

Kokiais socialiniais tinklais daugiausia naudojatės?

Kraunasi ... Kraunasi ...